Santuokos nutraukimo sutartis – sutartis, kuria sutuoktiniai nusistato santuokos nutraukimo teisines pasekmes. Joje turi būti aptartos šie pagrindiniai klausimai: turto ir skolų pasidalijimo sąlygos, nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su jais sąlygos bei sutuoktinių pavardės po santuokos nutraukimo. Sutuoktinių sudaryta santuokos nutraukimo sutartis yra tvirtinama teismo. Tačiau, ar galima ją pakeisti ir kaip tai padaryti?

Santuokos nutraukimo sutartis – jos turinys

CK 3.53 straipsnio, reglamentuojančio santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu tvarką, 3 dalyje nustatyta, kad teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimus, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką bei kitas savo turtines teises ir pareigas; sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą; iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo.

Pagal CK 3.59 straipsnį teismas, nutraukdamas santuoką, turi nustatyti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką ir išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

Santuokos nutraukimo sutartis – jos tvirtinimas

Vadovaujantis CPK 385 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimus.

Nutraukiant santuoką, nepriklausomai nuo santuokos nutraukimo būdo, privalo būti išspręstas bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimas. Tuo atveju, kai sutuoktiniai siekia nutraukti santuoką bendru sutarimu, sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių tikslas, be kita ko, yra pasidalyti turtą, esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Paprastai šis tikslas pasiekiamas suderinta šalių valia surandant tokį turto padalijimo variantą, kuris geriausiai užtikrina šalių interesų pusiausvyrą.

Teismas, tvirtindamas santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, turi patikrinti, ar sutarties sąlygos yra teisėtos, ar neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, iš esmės nepažeidžia sutuoktinių turtinių interesų. Nustatęs, kad sutarties sąlygos neprieštarauja įstatymų reikalavimams, teismas sutarties turinį įtraukia į sprendimą. Toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią.

Tai reiškia, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus išimtį iš šios taisyklės: iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

Taigi teismo patvirtina santuokos nutraukimo sutartis gali būti keičiama tik aukščiau paminėtais įstatymo nustatytais išimtiniais atvejais, tokius pakeitimus įvertinus ir patvirtinus teismui.

Susituokus tolimesnis gyvenimas sutuoktiniai kuria kartu, tad dauguma dalykų tampa bendra. Visgi, sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bet ir asmeninio turto.Continue reading

Kai darbo santykiuose tarp darbuotojo ir jo vadovo kyla konfliktas, tai gali sukelti tiek daug streso. Mokėti išspręsti konfliktą tarp vadovo ir darbuotojo svarbu kiekvienam, kuris tikisi imtis lyderio vaidmens. Net jei nesate vienas iš tiesioginių vadovų, parodydami savo vadovavimo įgūdžius pagal šioje konfliktinėje situacijoje galite būti pastebėti ir įvertinti tų kurie skiria paaukštinimus.

Norint išsiaiškinti, kaip išspręsti konfliktą tarp tiesioginio vadovo ir darbuotojo, vertėtų išklausyti mokymus ar perskaityti knygą ta tema. Tačiau kol dar konfliktas neįsismarkavęs, jį galima padėti suvaldyti vadovaujantis šiais žingsniais:

1. Būkite nešališki

Jūsų šališkumas ir subjektyvi nuomonė gali tik pabloginti situaciją darbo vietoje, ypač konflikte, kuriame gali būti jūsų kolega ir vadovas. Norėdami padėti numalšinti įtampą, galite besiginčijančias šalis paskatinti įvardyti viena kitos poreikius ir tikslus bei stengtis pažvelgti į ginčą iš kitos pusės perspektyvos. Tai turėtų padėti objektyviai įvertinti situaciją ir paskatinti šalis bendradarbiauti ieškant sprendimo.

2. Aktyviai klausykitės

Klausymasis ir aktyvus klausymasis yra du skirtingi dalykai. Mes visą laiką klausomės, bet tai nereiškia, kad iš tikrųjų suprantame (ar parodome suprantą) kitą asmenį. Aktyvus klausymas nereiškia apsisprendimo, ką sakysite toliau, kai kitas žmogus pagaliau nustos kalbėti.

Norėdami aktyviai klausytis, nesiblaškykite, palaikykite atvirą kūno kalbą, palaikykite tinkamą akių kontaktą, užduokite klausimus – leiskite žodžiais ir neverbalinėmis užuominomis suprasti, kad klausotės ir suprantate kitą žmogų. Tai padės sumažinti įtampą ir sukurs tarpusavio pasitikėjimą, kuris palengvina ginčo situacijos išsprendimą.

3. Būkite empatiški

Nesvarbu, ar dalyvaujate konflikte, ar ne, ar bandote jį valdyti, svarbiausia yra empatija. Bendraujant labai svarbu atpažinti, gerbti ir aktyviai pripažinti kito žmogaus jausmus. Tai nereiškia, kad turite sutikti su kito jausmais, bet tai reiškia, kad turite parodyti, kad suprantate ir žinote kaip kitas jaučiasi. Žinojimas, kad tave supranta, kelia pasitikėjimą.

4. Prašykite kitų pagalbos

Jei visos galimybės buvo išnaudotos, bet konfliktas nėra išspręstas, reiktų pasvarstyti, ar ne laikas kreiptis kitų pagalbos. Tai gali būti žmogiškųjų išteklių skyriaus specialistas (jei toks įmonėje yra), pagrindinis įmonės, vadovas, arba ginčo situacijų sprendime besispecializuojantis kvalifikuotas mediatorius. Profesionalo pagalba visada padeda.

Mediacija (ginčų sprendimas per mediatorių) tampa vis populiaresniu greitu ir taupiu darbo santykiuose kylančių ginčų sprendimo būdu. Todėl įmonės skatintinos per mediaciją spręsti ne tik verslo, bet ir darbo santykių ginčus.

Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi tėvai atsako už vaiko auklėjimą ir priežiūrą. Bet ar visada kyla tėvų atsakomybė už vaikų (iki 14 metų) padarytą žalą?

Įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Nepilnametis asmuo iki keturiolikos metų yra neveiksnus, todėl už jų padarytą žalą atsako tėvai.

Vaiko padarytos žalos atvejais tėvų kaltė yra preziumuojama, tačiau tokios žalos nereikia atlyginti, jeigu įrodoma, kad žala atsirado ne dėl tėvų (globėjų) kaltės.

Tėvų atsakomybė už žalą nėra absoliuti

Tėvų kaltė pasireiškia neveikimu ar netinkamu, nepakankamu veikimu, t. y. netinkama ir (ar) nepakankama vaiko priežiūra, neatsakingas požiūris į jo auklėjimą, tėvų valdžios nepanaudojimas ar neefektyvus jos panaudojimas, sudaręs sąlygas neteisėtam, žalą sukėlusiam vaiko elgesiui.

Taigi vertinant, ar yra tėvų atsakomybė už vaikų padarytą žalą, turėtų būti nustatyta, ar tėvai, kurių nepilnametis vaikas iki keturiolikos metų padarė žalą, netinkamai įgyvendino jiems tenkančias tėvų teises ir pareigas.

Sprendžiant dėl netinkamo tėvų pareigų vykdymo turėtų būti vertinama, kokia vaiko priežiūra yra būtina ir kokios priežiūros buvo galima tikėtis individualioje faktinėje situacijoje. Todėl pripažinimas, kad vaiko priežiūra buvo įgyvendinta tinkamai, yra pakankamas tėvų kaltės prezumpcijai paneigti.

Atsakomybę šalinantys veiksniai

 Vertinant, ar tėvai tinkamai įgyvendino jiems tenkančias pareigas konkrečioje situacijoje, turėtų būti nustatytas situacijos, kurioje buvo padaryta žala, pavojingumas. Taip pat vertinama, dėl kokių priežasčių tas pavojingumas kilo, kokią įtaką tam padarė ar galėjo padaryti kiti asmenys.

Skirtingai vertinamos situacijos, kai vaikams sudaromos sąlygos žaisti su pavojingais daiktais, ir kai vaikai žaidžia jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančiais žaislais ar naudojasi kitomis priemonėmis. Taip pat turi būti įvertintas vaiko amžius, kuris tiesiogiai yra susijęs su tėvų priežiūros intensyvumu, ir vaiko asmenybės bruožai (paklusnumas ir pan.).

Taigi, jeigu vaikai yra saugioje ir tiesioginėje tėvų priežiūroje, o vaikai naudojai jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančiomis priemonėmis, laikoma, kad tėvai nepažeidžia tinkamos veikų priežiūros pareigos. Todėl tėvams savo vaiko atžvilgiu tėvų valdžią įgyvendinus tinkamai, tėvų atsakomybė už vaikų padarytą žalą nėra taikoma.

Apibendrinant…

Aiškinantis dėl tėvų atsakomybės už vaiko iki keturiolikos metų padarytą žalą turi būti nustatytas ne tik žalos faktas ir jos ryšys su vaiko netinkamais veiksmais, bet ir tokio vaiko tėvų netinkamos priežiūros ryšys su padaryta žala. Todėl, nenustačius tokio ryšio, t. y. jeigu tėvai tinkamai prižiūrėjo vaiką, o žala vis vien atsirado, tai toks įvykis laikomas nelaimingu atsitikimu, dėl kurio nekyla tėvų atsakomybė.

Ginčas dėl vaiko padarytos žalos, taip pat kaip daugelis kitų ginčų, gali būti sprendžiamas per mediaciją.

Vaiko išlaikymas yra konstitucinė tėvų pareiga. Civiliniame kodekse taip pat įtvirtinta, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pareiga išlaikyti vaiką nepriklauso nuo to, ar vaikas gimė santuokoje, ar nesusituokusiems tėvams. Taigi visi nepilnamečiai vaikai turi teisę gauti išlaikymą (alimentus).

Kas turi išlaikyti vaiką?

Vaiko teisę į išlaikymą turi užtikrinti tėvai, iš kurių vaikas gimė. Tokia yra prigimtinė vaiko biologinių tėvų pareiga išlaikyti savo vaiką. Tačiau teisinė prievolė teikti išlaikymą ir materialiai rūpintis savo vaiku atsiranda tik tiems tėvams, kurių tėvystė (motinystė) yra įforminta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. tiems, kurie vaiko gimimo įraše nurodyti kaip vaiko tėvas (motina).

Jei vaikas gimė santuokoje, kaip tėvai registruojami sutuoktiniai, o jei vaikas gimė nesusituokusiems asmenims, tėvystė nustatoma bendru pareiškimu arba teismo sprendimu. Tėvai išlaikyti vaiką privalo nuo vaiko gimimo dienos, tačiau jeigu tėvystė (motinystė) vaikui nustatoma vėliau, vaiko išlaikymas gali būti išieškotas ne daugiau kaip už paskutinius trejus metus.

Įvaikinimo atveju įtėviai turi pareigą išlaikyti savo vaikus remiantis tais pačiais principais kaip ir tėvai pagal kilmę, tačiau ne nuo vaiko gimimo, o nuo įvaikinimo momento.

pareiga išlaikyti vaiką galioja, iki nepilnametis emancipuojamas, vaikas sulaukia pilnametystės, vaikas įvaikinamas, miršta ar nuginčijama tėvystė. Tais atvejais, kai vaikas atskiriamas nuo tėvų ar jiems apribojama tėvų valdžia, pareiga išlaikyti savo nepilnametį vaiką vis vien išlieka.

Kaip įforminamas vaiko išlaikymas?

Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali sutarti bendru sutarimu ir jį teikti gera valia. Tokiu atveju išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Toks susitarimas vykdomas gera valia ir, nesant teismo sprendimo, negali būti vykdomas priverstinai.

Net ir esant tėvų sutarimui, rekomenduotina susitarimą dėl išlaikymo teikimo pateikti teismui patvirtinti. Tokiu būdu būtų užtikrinta galimybė priverstinai išieškoti išlaikymą, jeigu vaiko išlaikymas būtų nustotas teikti.

Jeigu vienas iš vaiko tėvų arba abu neteikia išlaikymo, tai kitas iš tėvų (taip pat vaiko globėjas (rūpintojas) arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija) gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo.

Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai, tėvams nesusitariant, teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį; antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos.

Įstatymas nedetalizuoja tėvų susitarimo dėl išlaikymo tvarkos ir formos, svarbiausia, kad tėvų susitarimas nepažeistų vaiko interesų ir būtų sudarytos sąlygos tenkinti vaiko poreikius. Kita vertus, tėvai negali pakeisti, panaikinti įstatyme numatytos pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Kokio dydžio turi būti vaiko išlaikymas?

Apsprendžiant išlaikymo dydį galioja bendroji taisyklė, kad jis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai.

Vaiko poreikiai yra įvairūs. Pirmiausia turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Atsižvelgiant į vaiko gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai.

Vaiko išlaikymas (jo dydis) tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, todėl teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus.

Orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir kiekvienu atveju nustatomas individualiai. Apskaičiuojant vaiko poreikiams reikalingą išlaidų sumą, turi būti remiamasi vidutinėmis išlaidomis vaiko poreikiams tenkinti, atsižvelgdami į individualias aplinkybes, lemiančias tam tikrą vaiko poreikių tenkinimo išlaidų dydį.

Paminėtina ir tai, kad pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos vaiko poreikiams tenkinti, todėl ši išmoka (vaiko pinigai) yra įskaitytina į vaiko išlaikymui skirtinų lėšų dydį.

Apibendrinant…

Kiekvienu atveju vaiko išlaikymas turi būti individualizuotas, t. y. nustatytas pagal konkretaus vaiko poreikius ir jo tėvų galimybes. Vaiko poreikius ir savo finansines galimybes geriausiai žino patys tėvai, todėl jie pirmiausia turėtų bandyti bendru sutarimu nustatyti vaiko išlaikymo dydį. Jeigu patiems susitarti nepavyksta, tai padaryti gali padėti mediatorius. Plačiau apie mediaciją galite sužinoti čia, o apie jos privalumus čia.

2020 metais buvo įregistruota 15,3 tūkst. santuokų ir 7,5 tūkst. ištuokų. 2021 metais – 16,8 tūkst. santuokų ir 7,7 tūkst. ištuokų. Taigi beveik pusė santuokų baigiasi jų nutraukimu. Tai iš tiesų dideli skaičiai. O tai reiškia, kad santuokos nutraukimas ir su tuo susiję klausimai yra aktualūs dažnam ir mūsų.

Santuokos nutraukimas

Teisės aktai numato, kad santuokos nutraukimas gali būti įgyvendinamas šiais būdais: 1) abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; 2) vieno sutuoktinio prašymu; 3) dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės.

Santuokos nutraukimas reiškia, kad baigiasi sutuoktinių tarpusavio turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės teisės ir pareigos. Nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo klausimų (su nepilnamečiais vaikais susiję klausimai), turi būti išsprendžiamas bendro turto ir skolų padalijimo klausimas, išskyrus tam tikrus atvejus, kai sutuoktiniai yra sudarę notariškai patvirtintą ikivedybinę ar povedybinę sutartį dėl savo tarpusavio turtinių teisių ir pareigų nustatymo santuokos metu.

Paprasčiausias, pigiausias ir greičiausias kelias nutraukti santuoką yra santuokos nutraukimas sutuoktinių bendru sutikimu. Pasirinkus šį santuokos nutraukimo būdą nereikia įrodinėti kito sutuoktinio ginčijamų aplinkybių. Taip pat tai yra emociškai lengviausias santuokos nutraukimo būdas, nes išvengiama itin jautrių asmeninių detalių aiškinimosi stebint kitiems žmonėms.

Racionaliausia santuoką nutraukti abipusiu sutarimu susitarus dėl teisinių santuokos nutraukimo padarinių (turto ir skolų padalijimo, vaikų išlaikymo ir bendravimo su jais ir pan.) bendru sutikimu kreipiantis į teismą. Jei sutuoktiniams sunku susitarti, mediatorius per mediaciją gali padėti surasti abiejų sutuoktinių interesus atitinkantį sprendimą.

Kreditorių informavimas

Vartojimo kreditai, paskolos būstui ar daiktų pirkimas lizingu pastaruoju metu tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Santuokoje taip pat neapsieinama be pinigų skolinimosi gyvenimo poreikių tenkinimui užtikrinti.

Kaip minėta, sutuoktinių skolų pasidalinimas yra vienas iš klausimų, kurį privaloma išspręsti skyrybų metu. Santuokos nutraukimas ir jo įgyvendinimas įpareigoja sutuoktinius informuoti savo kreditorius apie pradėtą skyrybų procesą, kad sutuoktinių kreditoriai galėtų realiai įgyvendinti savo teisę būti įtrauktiems į turto padalijimo bylą trečiaisiais asmenimis, nes šioje byloje priimtas sprendimas gali turėti įtaką jų teisėms.

Santuoką nutraukiant bendru abiejų sutuoktinių sutikimu prašyme, be duomenų, turi būti nurodyta duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad sutuoktiniai yra pranešę jiems žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą.

Kreditoriaus informavimas apie sutuoktinių bendro turto pasidalijimą santuokos nutraukimo metu yra reikalingas kreditoriaus teisėms įgyvendinti. Kreditorius turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.

Jeigu byloje dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių pareiškimu sutuoktiniai ar vienas iš jų turi kreditorių ir dėl jam priklausančių teisių sprendžia sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, šios sutarties nuostatos turi nepažeisti kreditoriaus interesų, ir teismas, spręsdamas dėl sutarties patvirtinimo, turi patikrinti, ar atitinkama sutarties dalis nepažeidžia kreditoriaus interesų.

Antstolio informuoti nereikia

O kaip yra su antstoliais? juk dažnai būna atvejų, kai vėluojama mokėti paskolos įmokas ar kitas skolas ir antstoliai pradeda skolą išieškoti priverstinai. Tad ar reikia informuoti antstolį apie santuokos nutraukimą ir bendro turto pasidalijimą?

Atsakymas – ne nereikia, nes priverstinai skolą išieškantis antstolis nėra laikomas sutuoktinių kreditoriumi, o santuokos nutraukimo byloje nėra pasisakoma dėl antstolio teisių ir pareigų. Kreditorių teisių garantijos negali būti aiškinamos plačiai ir neapima specifinės prigimties prievolės – antstolio vykdymo išlaidų.

Skolos išieškojimo (vykdymo) veiksmus atliekantis antstolis negali būti pripažintas savarankišku kreditoriumi ir todėl negali būti įtrauktas į santuokos nutraukimo bylą. Nėra pagrindo pripažinti antstolį turint teisinį suinteresuotumą santuokos nutraukimo byloje ir kad šioje byloje turėtų būti sprendžiama dėl antstolio teisių ir pareigų. Todėl antstolio nereikia informuoti apie santuokos nutraukimą ir bendro turto pasidalijimą.

Apibendrinant…

Visi sutiks, kad santuokos nutraukimas yra gana sudėtingas procesas tiek emocine, tiek turtine, tiek kitomis prasmėmis. Pasikeitimai tarpusavio santykiuose, su nepilnamečiais vaikais susiję klausimai bei turto-skolų dalybos gali sukelti įvairius iššūkius, ypač jei sutuoktiniams sunku susitarti.

Tokiu atveju mediacija galėtų būti būtent tai, kas sutuoktiniams padėtų pasiekti bendrą susitarimą skyrybų klausimuose, o santuokos nutraukimas taptų paprastesnis, greitesnis ir lengviau pakeliams.

Vos ne kasdien kiekvienas susiduriame su ginčais, problemų sprendimu ir sprendimų priėmimu. Tačiau kiek iš mūsų buvo mokomi kaip reikia spręsti problemas? Suprantame, kad problemų sprendimas yra esminis sėkmingo bendravimo elementas, bet ar žinome, kaip tai padaryti efektyviai?

Ką darome susidūrę su problema?

Žmonės, susidūrę su problema, linkę daryti tris dalykus: 1) mes bijome arba jaučiamės nepatogiai ir norime, kad problema dingtų; 2) manome, kad turime sugalvoti sprendimą ir tai turi būti teisingas problemų sprendimas; 3) ieškome ką apkaltinti dėl problemos atsiradimo. Kitaip tariant, susidūrimas su problema tampa problema. Ir tai yra problema, nes iš tikrųjų problemų visada buvo ir bus!

Yra dvi priežastys, kodėl mes linkę į problemą žiūrėti kaip į problemą: ji turi būti išspręsta (dažnai vadovui pageidaujant kuo greičiau) ir nesame tikri, kaip rasti geriausią sprendimą jai išspręsti. Daugelis iš mūsų yra linkę nemėgti konfliktų. Mes nesijaučiame patogiai spręsdami konfliktus ir linkę jausti, kad nutiks kažkas blogo. Gero problemų sprendimo proceso tikslas – nebijoti konfliktų ir mokėti juos spręsti.

Kalbant apie problemas ir konfliktus, reikia atsiminti du svarbius dalykus: jie vyksta nuolat ir tai yra galimybė pagerinti tarpusavio santykius. Problemų atsiradimas iš tikrųjų suteikia mums informaciją, kurią galime panaudoti norėdami pašalinti problemos atsiradimo priežastis ir patobulinti darbinius procesus. Taigi problemoje galima įžvelgti ir teigiamų dalykų!

Problemos sprendime didžiausia klaida – noras kuo greičiau išspręsti problemą. Savaime tai nėra blogai, tačiau skubėjimas dažniausiai lemia neteisingų ar mažiau teisingų sprendimų pasirinkimą. Greitas problemos sprendimas gali pavirsti klaida, nes bandoma pateikti sprendimą neįsigilinus į problemos atsiradimo priežastis, neįvertinus visų galimų sprendimo variantų.

Efektyvus problemų sprendimas

Žemiau pateikiami septyni efektyvūs problemų sprendimo žingsniai, kurie gali padėti nuodugniai išanalizuoti problemą, jos atsiradimo priežastis bei surasti tinkamiausią sprendimo variantą:

1. Nustatykite problemas – pirmiausia reikia aiškiai identifikuoti problemą. Svarbu nepamiršti, jog skirtingi žmonės gali turėti skirtingą požiūrį į problemas.
2. Supraskite kiekvieno interesus – atpažinkite tikruosius visų šalių interesus. Kiekvienas nori patenkinti savo tikruosius sprendimus, o geriausias sprendimas yra tas, kuris tenkina kiekvieno interesus. Aktyvus kito klausymasis padeda pastebėti jo interesus.
3. Įvardykite galimus sprendimus – „minčių lietus“ (angl. brainstorming) yra puikus būdas ieškoti idėjų problemos sprendimui.
4. Įvertinkite galimybes – apsvarstykite visus „už“ ir „prieš“ dėl kiekvieno potencialaus pasirinkimo. Būtinai atskirkite pasirinkimų vertinimą nuo variantų pasirinkimo.
5. Pasirinkite geriausią sprendimo variantą – nustatykite tinkamiausią sprendimą arba sujunkite kelis tinkamus sprendimo variantus į vieną.
6. Užrašykite sprendimo įgyvendinimo sąlygas – nepasikliaukite atmintimi, nes po kurio laiko kiekvienas atsimins skirtingai. Be to, surašymas raštu padeda apgalvoti visas galimus niuansus.
7. Sutarkite dėl rezultato stebėjimo ir vertinimo – sutartos sąlygos gali reikalauti pakeitimo priklausomai nuo ateityje įvyksiančių nenumatytų aplinkybių. Sutarkite tam tikrą laiką stebėti susitarimo įgyvendinimą ir numatykite galimo pakeitimo taisykles.

Efektyvaus problemų sprendimo rezultato stebėjimas ir vertinimas reikalauja šiek tiek laiko ir dėmesio, tačiau ne tiek, kiek to reikalauja neišspręsta problema. Ką tikrai reikia padaryti sprendžiant problemą, tai sulėtinti tempą. Problema yra kaip kelio vingis. Per didelis greitis gali taip ir neleisti išvažiuoti iš posūkio. Panašiai ir su problemos sprendimu – atidus ir dėmesingas problemų sprendimas, jas įveikus, leidžia sklandžiai judėti pirmyn.

Jeigu nesate tikri, ar patys pajėgsite išspręsti kilusį ginčą, pagalbos galite kreiptis į mediatorių. Mediatorius, kaip taikinamojo tarpininkavimo – mediacijos paslaugas teikiantis profesionalas, gali pagelbėti sprendžiant tiek darbo, tiek šeimos ar kitų sričių teisinių santykių ginčus.

Apibendrinant…

Šie žingsniai gali būti naudingi efektyviai sprendžiant problemas tiek didelėje kompanijoje, tiek tarp dviejų žmonių ar vieno asmens, kuris atsidūręs sudėtingoje situacijoje. Kuo didesnė ir svarbesnė problema, tuo naudingiau ją spręsti vadovaujantis aukščiau nurodytais žingsniais. Kaip minėta, problemų apsčiai turi visi, tad nebijokite – nuolatinė praktika bei trečiojo nešališko asmens (mediatoriaus) pagalba padės išmokti lengviau spręsti kilusius sunkumus.

Tarp skyrium gyvenančių tėvo ir motinos privalo būti išspręsti tokie klausimai kaip: su kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, vaikų išlaikymas bei skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant nepilnamečius vaikus ir bendravimo tvarka su jais. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo skyrimo klausimų sprendimas ir įgyvendinimas yra kur kas lengviau pasiekiamas, nei bendras sutarimas dėl vaiko auklėjimo ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo. Todėl yra dažni ginčai tarp tėvų dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Tinkamas auklėjimo ir bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas iš abiejų tėvų reikalauja nuolatinių pastangų ir tarpusavio bendradarbiavimo, o tam didžiausią iššūkį kelia tėvų tarpusavio nesutarimai. Taigi, ar gali tėvas (motina) nesilaikyti nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos? Kokios to galimos pasekmės?

Bendravimo tvarka svarbi visiems – vaikui, motinai ir tėvui

Bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas nėra savitikslis. Per bendravimo tvarkos nustatymą siekiama išlaikyti arba atkurti vaiko ryšį, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Ir tėvo, ir motinos tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais.

Ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė, todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti, o motina (tėvas) – sudaryti sąlygas vaikui patogiu laiku susitikti su tėvu (motina).

Galima būtų išskirti tokius pagrindinius skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir įgyvendinimo principus:

• bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, kurių vienas pagrindinių yra palaikyti saugų, tiesioginį ir pastovų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu (motina);
• tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu (arba patvirtinta taikos sutartimi) nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus;
• tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas;
• nustatant tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi būti vertinami vaiko interesai ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, turi būti vertinama, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams žiūrint toliau į ateitį;
• būtina įvertinti, ar nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka bus realiai įgyvendinama, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendravimui su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki bendravimo tvarkos nustatymo ir jų pokytį bendravimo tvarkos vykdymo metu;
• vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl, nustatant bendravimo tvarką, turi būti siekiama išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo ir jo intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti.

Taigi sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pirmiausia reikia suvokti, kad visaverčiam vaiko brendimui ir vystymuisi būtinas bendravimas tiek su motina, tiek su tėvu. Dėl to abu tėvai turi dėti pastangas tiek motinos, tiek tėvo pastovaus ryšio su vaiku užtikrinimui.

Bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymo pasekmės

Civiliniame kodekse yra įtvirtinta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvams nesutariant, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu (arba patvirtinta taikos sutartimi) nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Esant kategoriškam tėvų nesutarimui, bendravimo su vaiku tvarką sprendimu nustato teismas. Tačiau tėvai taip pat gali nusistatyti bendravimo su vaiku tvarką per mediaciją, kurios metu pasiektas taikus sutarimas įforminamas taikos sutartimi. Šalių pasirašytą taikos sutartį patvirtina teismas. Svarbu suprasti, kad tiek teismo sprendimas, tiek teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir juose esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys.

Su vaiku negyvenantis tėvas (motina) teisę bendrauti su vaiku gali įgyvendinti, jei motina (tėvas) nekliudo bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Tinkamas bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas.

Kartu tai reiškia, kad bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimo nevykdymas galimas ne tik aktyviais tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, veiksmais, kliudančiais skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, bet ir nesikooperavimu, tėvų valdžios panaudojimu prieš nepilnamečio vaiko interesus, dėl kurio bendravimo tvarka siekiami tikslai nėra realiai pasiekiami. Tėvų bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga turi būti suprantama, kaip maksimalių pastangų dėjimas tam, kad vyktų skyrium gyvenančio tėvo (motinos) ir vaikų bendravimas, jeigu reikia ir su specialistų pagalba.

Sankcija (įspėjimas ar bauda) už bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą gali būti taikoma abiem tėvams, t. y. tiek skyrium gyvenančiam tėvui (motinai), tiek tėvui (motinai), su kuriuo gyvena vaikas, atsižvelgiant į kiekvienam iš jų tenkančių aukščiau paminėtų pareigų nevykdymą. Be to, nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas, vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) neskatinimas ar tokio bendravimo ribojimas (pvz., savo nuožiūra sprendžiant dėl galimybės skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, neužtikrinant nuolatinio ir emociškai stabilaus jų ryšio formavimosi ir pan.) gali būti pripažįstama teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Apibendrinant…

Bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas gali lemti ne tik teisines pasekmes (sankcijas), bet pirmiausia kenkia vaiko pilnaverčiam vystymuisi ir ryšio su savo gimdytojais kūrimui. Todėl abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų nepilnamečiams vaikams nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti bendravimo su vaiku tvarką.

Bendravimo tvarka su vaiku ir jos nustatymas atskirai gyvenantiems tėvams dažnai tampa rimtu iššūkiu. Paprastai vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, nori dažnesnį bendravimą su vaiku užtikrinančios tvarkos, o kitas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, pats nori daugiau laiko leisti su vaiku. Dar sunkiau suderinti bendravimo su vaiku sąlygas, kai tėvai gyvena skirtingose valstybėse. Ginčus dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo privaloma bandyti spręsti per mediaciją, ir tik nepavykus susitarti – ginčas sprendžiamas teisme.

Svarbiausia – vaiko interesai

Civiliniame kodekse nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia.

Kai tėvai gyvena skirtingose valstybėse

Tais atvejais, kai vaikas su  vienu iš tėvų gyvena kitoje nei tėvas ar motina valstybėje, akivaizdu, kad užtikrinti nuolatinį ir tiesioginį bendravimą taip pat bus sudėtinga. Todėl tėvai turi rasti kitą visoms šalims priimtiniausią alternatyvų bendravimo su vaiku būdą, pavyzdžiui, pasitelkiant internetą, bendraujant telefonu, laiškais, atvažiuojant pasisvečiuoti, atostogauti ir pan.

Pabrėžtina, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam (jai). Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą. Nes bendravimo su vaiku tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja.

Emocinis ryšys su vaiku

Abu tėvai turi kooperuotis vienas su kitu stengdamiesi sustiprinti vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų, t. y. sudaryti sąlygas bendrauti su kiekvienu iš tėvų. Vien tai, kad vaikas neturi arba turi mažesnį emocinį ryšį su, pavyzdžiui, tėvu, nei su motina, su kuria gyvena vaikas, nereiškia, kad tėvas turi bendrauti mažiau laiko su vaiku. Platesnis ir ilgesnis bendravimas, įskaitant namų aplinką, nakvynę su tėvu, galimybės tėvui pakeliauti su vaiku, supažindinti jį su kitais giminaičiais ir kita panaši bendra veikla padeda formuotis artimam emociniam ryšiui su vaiku.

Trumpalaikis matymasis su vaiku ir dėl to prarastas ar susilpnėjęs vaiko ryšys su tėvu gali padaryti didesnę žalą vaiko, kaip visavertės asmenybės, vystymuisi nei trumpalaikis vaiko rutinos, stabilios aplinkos sutrikdymas. Todėl visada būtina ieškoti pusiausvyros tarp bendravimo periodiškumo ir jo įtakos vaiko aplinkos stabilumui.

Bendravimo tvarka – paskirstymas

Nustatant skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, visų pirma, turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ir sudaroma galimybė skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tėvų teisių ir pareigų lygybė bei maksimalus abiejų tėvų dalyvavimas auklėjant vaiką reiškia, kad apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti.

Kita vertus, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, neprivalo būti nustatyta tokia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.

Tėvų teisių ir pareigų lygybė bei maksimalus dalyvavimas auklėjant vaiką nereiškia, kad pagal nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Išimtis galėtų būti tik esant tokioms sąlygoms: kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, nustatoma, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras. Vertinant vaiko interesus, reikšmę turi vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta, faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybės įgyvendinti nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Tokį vertinimą lemia vaiko poreikis turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų per dažnas vaiko gyvenamosios vietos keitimas.

Apibendrinant…

Taigi tėvui (motinai) gyvenant kitoje valstybėje ir periodiškai (kartą ar du kartus per metus) lankantis vaiko gyvenamojoje valstybėje, buvimo joje laikotarpiu tėvui (motinai) gali būti nustatoma bendravimo su vaiku tvarka bendraujant su vaiku du kartus per savaitę, nes toks bendravimo dažnumas atitiktų vaiko interesus. Visgi svarbu nepamiršti, kad bendravimo tvarka nustatoma tokia, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Kas reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms ji gali būti pakeista.

Iki 2020 metų pradžios nuotolinis bendravimas dažniausiai vyko dėl asmeninių ar laisvalaikio poreikių patenkinimo. Tačiau 2020 m. pradžioje COVID-19 viską pakeitė. Šiandien tapo įprasta nuotoliniu būdu organizuoti darbinius susirinkimus, dalyvauti konferencijose, netgi bylos teismuose yra dažnai vedamos nuotoliniu būdu. Vieni metai pandemijos privertė visuomenę pasikeisti ir prisitaikyti prie informacinių technologijų platesnio naudojimo ir dažnesnio bendravimo nuotoliniu būdu. Ne išimtis yra ir mediacija, kuri pastaruoju metu taip pat dažniausiai yra vedama nuotoliniu būdu.

Mediacija nuotoliniu būdu – patogu

Iki prasidedant pandemijai žmonės buvo įpratę susitikimuose dalyvauti gyvai ir net nesvarstydavo galimybės dalyvauti nuotoliniame susitikime. Norint gyvai dalyvauti susitikime, neišvengiamai reikia skirti laiko atvykimui į susitikimo vieta, skirti tam tikrą sumą automobilio degalams ar viešojo transporto bilietui, atskirais atvejais – mokėti už automobilio stovėjimą, jei susitikimo vieta yra didmiesčio centre ir pan. Taigi gyvi susitikimai kelia išties nemažai rūpesčių. Dalyvavimas nuotoliniame susitikime padeda išvengti šių nepatogumų, nes viskas ko reikia nuotoliniam susitikimui – kompiuteris ar išmanusis telefonas bei prieiga prie interneto. Pagal statistikos departamento pateikiamus duomenis, dar 2019 m. 76,7 proc. Lietuvos namų ūkių buvo apsirūpinę asmeniniais kompiuteriais, o 81,5 proc. naudojosi internetu. Šiuo metu šie skaičiai neabejotinai yra dar didesni, tad dalyvavimas mediacijoje nuotoliniu būdu yra išties prieinamas didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Dalyvavimas mediacijoje nuotoliniu būdu taip pat turi savų pliusų, ir ne vien tik dėl to, kad nuotoliniu būdu mediacijoje galima dalyvauti tuo metu šalims esant skirtingose vietose. Bendraudamos „per ekraną“ šalys yra labiau atsipalaidavusios, mažiau įsitempusios ir jaučiasi saugesnės būdamos savo aplinkoje, nei fiziškai esant mediatoriaus kabinete. Be to, nuotolinis susitikimas šalims padeda būti atviresnėms bei labiau įsitraukti į ginčo sprendimą. Bendraujant nuotoliniu būdu, kartais net lengviau pastebėti kalbančiojo veido pokyčius ir kūno kalbą, nei gyvo susitikimo metu. Tad mediacija nuotoliniu būdu, kad ir kaip netikėtai atrodė iš pradžių, šiuo metu tapo ne tik įprasta, bet ir patogia alternatyva gyvam susitikimui mediatoriaus kabinete.

Galiausiai, kol dar COVID-19 virusas iki galo nėra įveiktas, kol vis atsiranda naujų ligos židinių, mediacija nuotoliniu būdu turi itin reikšmingą pranašumą prieš gyvą susitikimą – dalyvaujant mediacijoje nuotoliniu būdu eliminuojama galimybė viruso plitimui. Todėl, dėl šios elementarios priežasties ir dėl patogumo logistikos prasme, mediacija nuotoliniu būdu neabejotinai taps neatskiriama kasdienybe ginčų sprendime per mediaciją.