Lietuvos statistikos departamento pateikiami duomenys rodo, kad 2019 metais Lietuvoje gimusieji vaikai santuokos neįregistravusiems tėvams sudarė 26,9 proc. nuo bendro gimusiųjų skaičiaus (7360 palyginti su 27393). Taip pat nereti atvejai, kai santuoką sudaręs asmuo susilaukia vaiko su kitu asmeniu (ne sutuoktiniu ar sutuoktine). Tiek vienu, tiek kitu atveju dažnai iškyla tėvystės pripažinimo ar nuginčijimo klausimas. Taigi, ką svarbu žinoti norint pripažinti arba nuginčyti tėvystę?

Tėvystė ir jos svarba

Vaikas turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus. Sprendžiant šeimos ginčus, įskaitant ir dėl tėvystės, prioritetas yra teikiamas pirmiausia vaiko teisėms ir interesams užtikrinti. Todėl ir tėvystės nuginčijimo klausimai sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais. Tėvystės nuginčijimas nėra skirtas vien tik biologinei kilmei nustatyti, todėl visada turi būti siekiama, kad vaikas neliktų be tėvo. Kitaip tariant, siekiant nuginčyti tėvystę, būtina nustatyti kito asmens tėvystę. Santuokoje gimus vaikui tėvystė yra preziumuojama, o kai vaikas gimsta ne santuokoje, tėvystė gali būti pripažinta arba nustatyta.

Tėvystei pripažinti yra nustatytos tokios sąlygos: 1) vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą dėl to, kad vaikas gimė ne santuokoje arba buvo nuginčyta vaiko motinos sutuoktinio tėvystė; 2) vaiko motinos sutikimas; 3) asmens, laikančio save vaiko tėvu, savanoriškas pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo; 4) nepilnamečio asmens, laikančio save vaiko tėvu, tėvų, globėjų, rūpintojų ar neveiksnaus ar ribotai veiksnaus šioje srityje asmens, laikančio save vaiko tėvu, globėjų sutikimas, o jiems nesutinkant – teismo leidimas, patvirtinimas pripažinti tėvystę; 5) vyresnio nei dešimties metų vaiko sutikimas, o jam nesutinkant, išskyrus pilnametį vaiką, pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo turi patvirtinti teismas.

Svarbu tai, kad vyras, nesantis biologiniu vaiko tėvu, bet pripažįstantis tėvystę, praranda galimybę vėliau ją ginčyti nepriklausomai nuo to, ar jis yra vaiko biologinis tėvas ar ne. Savanoriškai pripažinta tėvystė gali būti nuginčyta tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, esant apgavystei ar prievartai pripažinti tėvystę arba suklydus dėl fakto, kuris nebuvo žinomas. Tačiau tai tėra reti išimtiniai atvejai, nes siekiant užtikrinti darnią vaiko fizinę ir psichologinę raidą, svarbu vertinti ne vien kraujo giminystę, bet ir faktiškai susiklosčiusį vaiko ir tėvo santykį. Biologinis vaiko ir tėvo ryšys nėra vienintelis tėvystės pagrindas, todėl asmeniui, nesančiam vaiko biologiniu tėvu, bet pripažinusiam tėvystę, nesudaroma galimybė nuginčyti tėvystę, jeigu ją nuginčijus vaikas liktų be tėvo, nes nėra aiškus vaiko biologinis tėvas.

Būtent dėl vaiko interesų apsaugos yra nustatytas gana trumpas laikotarpis – vieneri metai – per kurį galima inicijuoti tėvystės nuginčijimo procesą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada tėvystę ginčijantis asmuo sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, leidžiančių teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

Svarstant dėl tėvystės nuginčijimo reikia nepamiršti, kad ginčas dėl tėvystės nuginčijimo priskiriamas šeimos ginčams, kuriems yra taikoma privalomoji mediacija. Taigi prieš kreipiantis į teismą, asmuo, norintis nuginčyti tėvystę, pirmiausia tėvystės nuginčijimo klausimą turėtų bandyti išspręsti mediacijos būdu ir tik nepavykus to padaryti mediacijoje, galima kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo.

Pastaruoju metu nemažėjanti COVID-19 ligos epidemiologinė situacija lėmė staigaus sergamumo pakilimą, dėl ko Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo pradėti taikyti įvairūs suvaržymai. Viena iš pagrindinių suvaržymo priemonių tapo judėjimo ir artimo bendravimo (susitikimų) ribojimai. Tokie ribojimai neišvengiamai paveikė šeimos narių santykius, ypač gyvenančių atskirai. Todėl kiekvienam tėvui ar motinai, kuris turi nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, yra svarbu žinoti, ar dėl karantino gali būti ribojama jo teisė bendrauti su vaiku.

Bendravimo tvarka

Valstybė yra įsipareigojusi užtikrinti, kad tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Dėl to civiliniame kodekse yra nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, o vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Karantino paskelbimas savaime negali riboti tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su nepilnamečiu vaiku, kaip ir nepilnamečio vaiko teisės palaikyti ryšius su atskirai gyvenančiais tėvais. Šių santykių ribojimas galimas tik išimtinais atvejais (šeimos nario liga, taikoma saviizoliacija ar pan.). Todėl tėvas (motina), negyvenantis kartu su vaiku ir norintis bendrauti su vaiku karantino metu, kaip ir tėvas (motina), gyvenantis su vaiku, turi dalytis informacija tarpusavyje ne tik apie savo ir vaiko sveikatą, bet ir apie kitus jų šeimos narius. Priešingu atveju gali kilti informacijos trūkumo problema, dėl kurios bent viena iš šalių gali būti nelinkusi sudaryti sąlygas palaikyti šeiminius ryšius su vaiku tiesiogiai bendraujant. Negalima neleisti bendrauti su vaiku kitam iš tėvų, vien dėl to, kad, pavyzdžiui, kartu gyvena seneliai (kurie yra didesnės rizikos susirgti grupėje) arba vienas iš tėvų, pavyzdžiui, dirba gydytoju. Ribojimas bendrauti galėtų būti pateisinamas tik jeigu šeimoje yra sergančių COVID-19 liga asmenų arba tėvui (motinai) yra taikoma saviizoliacija.

Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą. Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai. Tėvų priešprieša vykdant atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką dažnai yra tėvų tarpusavio nesutarimo padarinys, galintis sukelti itin sunkias pasekmes vaikui (pvz., gali lemti vaiko nepagarbų, manipuliatyvų elgesį ateityje, vaikas gali pradėti jaustis paliktas, atstumtas, nesvarbus, turėti mažą savivertę). Todėl tėvai, siekdami tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir užtikrinti vaiko teises, turi stengtis ieškoti sutarimo ir geriausio būdo vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina).

Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Taigi net ir karantino metu atskirai gyvenantis tėvas (motina) turi teisę bendrauti su vaiku pagal nustatytą tvarką, kuri, esant poreikiui ir atsižvelgiant į svarbias aplinkybes, gali ir turi būti pakeičiama bendru abiejų tėvų sutarimu.

Sprendžiant klausimus dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui skyrimo ir jo dydžio nustatymo, išlaikymą turinčiam skirti tėvui (motinai) dažnai kyla klausimas, ar jis (ji) galės kontroliuoti, kaip yra išleidžiamos išlaikymui sumokėtos lėšos ir ar už šių lėšų vaiko interesais panaudojimą atsakinga motina (tėvas) privalo teikti ataskaitas dėl tokių lėšų panaudojimo?

Išlaikymo kontrolė

Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Ši pareiga kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra absoliuti, todėl šios prievolės jie negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims, taip pat ir vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Visuotinai pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu, kuris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek rašytine forma. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti, tačiau tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu. Tais atvejais, kai dėl išlaikymo tvarkos, formos ir dydžio tėvai susitaria gera valia, šiame susitarime jie gali nustatyti ir papildomas sąlygas (pvz., išlaikymui teikiamų lėšų panaudojimo kontrolės mechanizmą), skirtas vaiko interesams užtikrinti.

Teismų praktikoje aiškinama, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams. Išlaikymas negali būti naudojamas tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo), kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą. Kai vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas) ar kiti asmenys panaudoja vaikui skirtą išlaikymą ne vaiko interesais (sunaudoja jį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, iššvaisto, perleidžia kitiems asmenims ir pan.), tokie asmenys privalo atlyginti vaikui padarytus nuostolius. Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvas (motina), globėjas (rūpintojas) panaudoja ne vaiko interesams, yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal ieškinį. Tokie asmenys netgi gali būti nušalinami nuo vaiko turto tvarkymo. Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam vaiko tėvui. Todėl išlaikymą vaikui teikiančio tėvo (motinos) kontrolė, kaip kitas iš tėvų naudoja vaiko išlaikymui skirtas lėšas, yra skirta būtent vaiko teisėms ir interesams užtikrinti.

Visa tai reiškia, kad vaiko išlaikymui skirtos lėšos turi būti naudojamos tik jo poreikiams ir interesams tenkinti, todėl tėvas (motina), teikiantis išlaikymą, turi teisę ne tik kontroliuoti šių lėšų panaudojimą, be kita ko, prašydamas tėvo (motinos), su kuriuo vaikas gyvena, pateikti faktinius duomenis apie išlaikymui skirtų lėšų naudojimą, bet ir inicijuoti netinkamai panaudotų išlaikymo lėšų išieškojimą iš asmens, kuris atsakingas už tai.

Konfliktai ir ginčai yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, ar tai būtų asmeniniai, ar verslo, ar tarpvalstybiniai santykiai. Dažnu atveju pats konfliktas ir jo sprendimas yra jau anksčiau įvykusių tam tikrų įvykių ar veiksmų šalinimo būdas. Išankstinis tokių įvykių ar veiksmų identifikavimas ir jų suvaldymas gali būti reali prevencinė priemonė būsimų konfliktų neutralizavimui ir tarpusavio santykių išsaugojimui. Todėl verta pasvarstyti, ar galima konfliktui užbėgti už akių ir kaip tą padaryti.

Veiksminga prevencija nuo asmeninių, verslo ar valstybinių ginčų kilimo

Mediacija yra vienas iš sėkmingo verslo valdymo įrankių, kuris gali pasitarnauti užtikrinant verslo sėkmę, kai dar nėra kilęs konfliktas, bet jau pradedama jausti tarpusavio santykių įtampa, galinti sukelti komunikavimo problemų ir netgi lemti bendradarbiavimo pasibaigimą. Tokių nesklandumų galima išvengti dar prieš konflikto įsiplieskimą persvarsčius tarpusavio santykius ir nusimačius tolimesnio bendradarbiavimo gaires. Mediacijos ir visos su ja susijusios informacijos konfidencialumas saugo tiek asmeninių, tiek verslo tarpusavio santykių mediavimo detales, todėl mediacijos būdu „perkraunant“ tarpusavio santykius verslas gali jaustis saugiai, žindomas, jog jokia jautri informacija nepateks į viešumą.

Mediacija gali būti naudojama ne vien jau kilusių verslo ginčų sprendimui, bet taip pat ir esamų santykių sutvirtinimui tarpasmeniniame ar net tarpvalstybiniame lygmenyje. Praktikoje dažni atvejai, kai valstybės, naudodamos neutralių tarpininkų (mediatorių, derybininkų) pagalba, sudaro dvišalius ar daugiašalius susitarimus dėl tarpusavio ekonominių ar politinių santykių, kurie pagerina importo/eksporto ryšius, normalizuoja plotinį tarpusavio dialogą. Taigi mediacija, kaip derybų tarpininko pagalba, gali būti plačiai naudojama visuose tarpasmeninių santykių lygmenyse tiek jau esamo konflikto sprendimui, tiek būsimo konflikto prevencijai.

Nebūtina laukti santykių pablogėjimo

Apie problemų sprendimą dažniausiai pradedama galvoti, kai jau yra atsitikusi bėda, kai konfliktas yra išsiplėtojęs. Tačiau protingiau būtų iš anksto nusimatyti potencialias problemines situacijas ir bandyti maksimaliai apriboti galimybes joms atsirasti. Taigi, jeigu jau valstybiniu lygiu yra naudojamasi mediatorių ir derybininkų pagalba siekiant išvengti potencialių ginčų, tai verslas tuo labiau turėtų būti suinteresuotas būsimo konflikto prevencija.

JAV ir vakarų Europos valstybėse mediacijos institutas yra išplėtotas ir plačiai naudojamas konfliktų prevencijai ir ginčų sprendimui, kaip alternatyva ilgam ir brangiam bylinėjimuisi. Mūsų šalies gyventojai bei verslas taip pat turėtų nevengti mediatoriaus pagalba ieškoti potencialių konfliktų prevencijos būdų. Nes būtent išankstinėje konflikto formavimosi stadijoje mediacija gali būti efektyviausias į tolimesnį sėkmingą bendradarbiavimą nukreiptų tarpusavio santykių išsaugojimo ir sustiprinimo būdas.

Kartais gali atrodyti, kad visas problemas galim išspręsti pačiam, be profesionalo pagalbos. Tačiau realybė yra tokia, kad dauguma problemų versle ar asmeniniame gyvenime taip paprastai neišsisprendžia. Priešingai, dažnu atveju tokios problemos tik padidėja ir dar paveikia kitas sritis (pavyzdžiui, kilęs ginčas su klientu gali ne tik lemti kliento praradimą, bet taip pat lemti neigiamų atsiliepimų apie įmonę paplitimą, sumažinti įmonės finansinį pajėgumą ir pan.). Tokiose situacijose nešališka mediatoriaus pagalba gali profesionaliai padėti gerinant potencialaus ginčo šalių tarpusavio santykius, orientuotus į ilgalaikį ir produktyvų bendradarbiavimą.

Taigi mediacija gali pasitarnauti verslui ne tik esamų ginčų sprendimui, bet taip pat išnaudojant galimybę užkirsti kelią potencialių konfliktinių situacijų atsiradimui. Tokiu būdu mediacija tampa įrankiu, padedančiu sėkmingai auginti verslą, todėl verslas turėtų būti suinteresuotas pasinaudoti mediatoriaus teikiamos profesionalios pagalbos nauda.

Jeigu esate verslo savininkas ar įmonės vadovas, puikiai žinote, kad įmonės veikloje ginčai ir konfliktai yra neišvengiami. Ginčai gali kilti su tiekėjais, klientais ar su darbuotojais. Arba gali atsirasti poreikis „išsiskirti“ su ilgamečiu verslo partneriu.

Dėl visų šių ginčių sprendimo, o tuo labiau dėl paūmėjusių, šalys yra linkę kreiptis tiesiai į teismą. Teisme ginčų sprendimas užsitęsia (verslo ginčo bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali trukti ir ilgiau nei vienerius metus), kainuoja daug pinigų ir nervų.

 

Mediacija yra greitesnis ir pigesnis verslo ginčų sprendimo būdas, nei bylinėjimasis teisme. Ginčą sprendžiant mediacijos būdu galima sutaupyti ne vien laiko ir pinigų, bet taip pat išsaugoti gerus santykius su ginče dalyvaujančiu verslo partneriu. Pavyzdžiui, verslo partnerių „skyrybų“ atveju mediatorius gali padėti rasti racionalias verslo pasidalijimo sąlygas, sutarties vykdymo ginčo atveju – padėti pasiekti abiem pusėm geriausią sprendimą bei objektyviai įsivertinti dėl poreikio tęsti tolimesnį bendradarbiavimą. Verslo ginčų sprendimas mediacijos būdu yra patrauklesnis už bylinėjimąsi teisme, nes padeda sutaupyti bylinėjimosi išlaidas, yra visiškai konfidencialus, abi pusės yra laimėtojos, greičiau ir lanksčiau išsprendžiamas ginčas, padidėja tikimybė išsaugoti gerus tarpusavio santykius ir pan.

 

Mediacija yra tarpusavio bendradarbiavimo procesas, kuriame šalys mediatoriaus profesionalia pagalba įgalinamos pačios nuspręsti kaip turėtų būti sprendžiamas jų ginčas ir koks susitarimas turėtų būti pasiektas. Kuo ginčo šalys yra sąmoningai aktyvesnės mediacijos procese, tuo lengviau pasiekti abipusiškai priimtiną susitarimą ir išvengti tolimesnio ginčo eskalavimo. Be to, mediacijos metu šalys paprastai randa tokius ginčo sprendimo būdus, kuriuos pasiekti teismo sprendimu riboja bylų nagrinėjimo taisyklės. Pavyzdžiui, teismas, priimdamas sprendimą, yra apribotas ieškovo reikalavimo, t.y. teismo sprendimu arba atmetamas ieškovo reikalavimas, arba tenkinamas pilnai ar iš dalies, o mediacijos metu pasiektu susitarimu šalys gali laisvai nusistatyti ginčo sprendimo sąlygas ir apimtis, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

 

Taigi mediacija, kaip alternatyva bylinėjimuisi teisme yra patraukli verslo ginčų sprendimui ne vien dėl mažesnių išlaidų ar greičiau pasiekiamo rezultato, bet taip pat dėl visiško konfidencialumo, kuris dažnu atveju verslo įmonėms (ypač veikiančioms paslaugų sektoriuje) yra labai svarbus, siekiant išsaugoti gerą verslo reputaciją.

Gyvenimas visuomenėje pirmiausia pasižymi įvairiais tarpusavio santykiais. Žmonės gali būti pažįstami iš matymo, būti draugai, kaimynai, bendradarbiai, sutuoktiniai ir pan. Ginčo atsiradimas apsunkina tarpusavio santykius, o kartais net kelia grėsmę jų nutraukimui. Ypač tai apčiuopiamai matoma skyrybų atveju.

Santuoka ir tarpusavio santykiai

Santuoka joje dalyvaujantiems asmenims sukuria ypač artimus tarpusavio santykius. Santuokos metu sutuoktiniai dažniausiai turi įgiję bendro turto, o per ilgesnį laiką atsiranda vaikai, kurie sukuria tėvo/motinos – vaiko santykius. Skyrybų metu tokie santykiai patiria tikrą išbandymą – turtiniai santykiai galiausiai yra beveik visiškai atribojami, o tarpusavio bendravimo santykiai arba nutrūksta, arba smarkiai minimalizuojami. Tėvų – vaikų santykiai dažniausiai, nors ir pakitę, išlieka nes net ir skyrybų atveju vaikas nenustoja turėti abu tėvus – tėvą ir motiną.

Santuokos nutraukimą sprendžiant skyrybų mediacijos būdu sutuoktiniams lengviau suprasti vienas kitą, lengviau komunikuoti ir įveikti bendradarbiavimo sunkumus bei išsaugoti orumą. Tokiu būdu besiskiriantys sutuoktiniai net ir po santuokos nutraukimo gali išsaugoti gerus (dalykiškus) tarpusavio santykius, kurie vaikams padėtų visapusiškai bendrauti su abiem tėvais, o patiems tėvams – jaustis emociškai saugiems.
Santuokos nutraukimas nebūtinai reiškia tarpusavio santykių visišką pabaigą, kita vertus, dalis tarpusavio santykių išlieka net ir nutraukus santuoką. Mediacija yra vienas iš būdų, kuris gali padėti tokius santykius išlaikyti ir po skyrybų.

Mediacija yra vienas iš sparčiai populiarėjančių skyrybų ginčo sprendimo būdų. Skyrybos per mediaciją, tai kai Jūs ir Jūsų sutuoktinis kreipiasi į neutralų tarpininką (mediatorių) dėl mediacijos paslaugų – pagalbos sprendžiant ginčą – teikimo. Mediatorius niekada nepriima sprendimo už Jus, bet padeda išsiaiškinti, kas yra geriausia Jums ir Jūsų sutuoktiniui.

Mediacijos privalumai

Kiekviena skyrybas išgyvenanti pora turėtų pagalvoti apie mediaciją, kuri gali būti naudinga dėl šių privalumų:
• mediacija yra daug pigesnė nei ginčo sprendimas teisme;
• mediacijos metu išsprendžiami visi skyrybų klausimai;
• mediacija yra konfidenciali ir joje sužinota informacija negalima remtis kaip įrodymu;
• mediacija leidžia priimti sprendimą, pagrįstą Jūsų idėjomis (imperatyvių normų ribose);
• net ir mediacijos metu galite turėti advokatą;
• mediacija gali pagerinti Jūsų ir Jūsų sutuoktinio bendravimą bei padėti išvengti konfliktų ateityje;
• bei kiti privalumai.

Skyrybos per mediaciją

Skyrybų mediacijos metu būtų paliečiamas šių klausimų sprendimas: sutuoktinių turto ir įsipareigojimų dalybos; pavardžių pasirinkimas, jeigu turima vaikų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas ir vaiko išlaikymo susitarimas, ir galiausiai, jeigu reikalinga – sutuoktinio išlaikymo nustatymas.

Viskas, ko reikia, kad skyrybų mediacija būtų sėkminga, yra tai, kad abu sutuoktiniai būtų sąžiningai nusiteikę, pasiryžtų bendradarbiauti ir būtų pasirengę kompromisui. Kartais gali klaidingai atrodyti, kad skyrybų mediacija neįmanoma dėl sutuoktinių skirtingo požiūrio į tą pačią problemą. Tačiau mediacija yra veiksmingas procesas ir eigoje daugelis klausimų, kurie iš pradžių atrodo neišsprendžiami, dažniausiai baigiasi abipusiškai priimtinu sprendimu.

Kilus ginčui šalys dažnai nepagalvoja, kad jų ginčas gali būti išspręstas ne tik teisme. Mediacija yra pigesnis ir greitesnis alternatyvus ginčo sprendimo būdas. Lietuvos teismai 2019 metais gavo nagrinėti net 159 655 bylas ir tik 5 058 bylų nagrinėjimas buvo nutrauktas apylinkių ir apygardų teismams patvirtinus ginčo šalių sudarytas taikos sutartis.

Tai rodo, kad ginčo šalys nežino kaip arba pačios nesugeba ginčo spręsti taikiu būdu, kuris, visų pirma, ginčo šalims leistų sutaupyti šimtus ar net tūkstančius eurų, skirtų bylinėjimuisi.

Mediacija – alternatyva teismui

Sprendimas ginčą spręsti mediacijos būdu, vietoj kreipimosi į teismą, suteikia ginčo šalims galimybę pasinaudojus neutralaus tarpininko (mediatoriaus) pagalba savo ginčą išspręsti greitai, su ženkliai mažesnėmis finansinėmis išlaidomis bei padeda išlaikyti tarpusavio santykius. Be to, ginčą išsprendus abipusiu susitarimu, nei viena iš šalių nesijaučia pralaimėjusi – abi šalys yra laimėtojos, todėl jaučiamas didesnis pasitenkinimas pasiektu rezultatu.

 

Reikia nepamiršti, kad mediacijos sėkmė pirmiausia priklauso nuo šalių aktyvaus bendradarbiavimo ir sąžiningo noro pasiekti abipusiškai priimtiną susitarimą. O mediatorius visada padės šalims siekti susitarimo, kol matys, kad šalys gali tai pasiekti. Taigi šalys, mediacijos būdu gali pasiekti greitesnį, pigesnį ir svarbiausia – abiem pusėm priimtiną ginčo sprendimą, todėl mediacija yra neabejotinai patraukli bylinėjimosi alternatyva.