Apie mediaciją
Dažniausiai užduodami klausimai apie mediaciją ir atsakymai į juos
Mediacija – alternatyvus teisminiui procesui savanoriškas ginčo sprendimo būdas, kai besiginčijančių šalių deryboms padeda ir vadovauja neutralus trečiasis asmuo (mediatorius). Sėkminga mediacija baigiasi šalių sudaryta taikos sutartimi. Mediacija gali būti:
- Neteisminė mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda teisme nesprendžiamo ginčo šalims taikiai spręsti šį ginčą;
- Teisminė mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti šį ginčą teisme nagrinėjamoje byloje.
- Privalomoji mediacija – mediacija, kuria įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sprendimo.
Mediacija nuo derybų skiriasi tuo, jog derybos vyksta be tarpininko – mediatoriaus. Mediacijoje šalims lengviau išreikšti savo požiūrį į ginčo situaciją, lengviau tarpusavyje komunikuoti ir pačioms nuspręsti, kaip turi būti išspręstas ginčas. Mediacijos procese mediatorius, be kitų funkcijų, padeda pasiruošti mediacijos procesui ir jį veda; padeda šalims suprasti viena kitos situaciją, įveikti bendradarbiavimo sunkumus; skatina šalis komunikuoti, išsakyti savo poreikius, emocijas ir pan.; šalims susitarus ir pageidaujant, padeda šalims įforminti susitarimą; išduoda pažymą apie mediacijos proceso pabaigą ir kt. Svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas numato, jog mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius įrašytas į Lietuvos respublikos mediatorių sąrašą arba asmuo, kuriam pagal Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės teisės aktus tos valstybės kompetentinga institucija yra suteikusi teisę teikti mediacijos paslaugas.
Mediacijos neabejotini privalumai yra šie:
- bendru susitarimu išspręstas ginčas šalims padeda išlaikyti gerus tarpusavio santykius ateityje;
- žymiai greičiau išsprendžiamas ginčas nei pasirinkus teisminį procesą;
- ženkliai pigesnis ginčo išsprendimas už teisminį procesą;
- bendru sutarimu išsprendus ginčą abi šalys yra laimėtojos;
- mažiau formalumų ir streso nei teisminiame procese;
- padeda paslaptyje išsaugoti net tik pačio ginčo detales, bet ir patį ginčo faktą;
- mediacija gali vykti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje;
- dalyvavimas mediacijoje neužkerta kelio savo teises ginti teisme;
- kt.
Šie veiksniai neabejotinai rodo mediaciją esant visapusiškai veiksmingu būdu spręsti kilusį ginčą. O atsižvelgiant į konkretų ginčo atvejį, tokių privalumų galima atrasti dar daugiau.
Nors Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas nurodo, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau nereikia suprasti, kad šalys yra įpareigotos tokį ginčą privalomai išspręsti mediacijos procesu. Vienas iš pagrindinių mediacijos taikymo principų yra savanoriškumas, kuris reiškia mediacijos pasirinkimo laisvę, mediatoriaus pasirinkimo laisvę, pasitraukimo iš mediacijos laisvę (dėl bet kokios priežasties), taikos sutarties sudarymo laisvę. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme numatyta privalomoji mediacija iš dalies riboja savanoriškumo principą, tačiau tai yra būtina siekiant kitų vertingų tikslų. Toks dalinis savarankiškumo ribojimas ne tik mažina teismų darbo krūvį, bet taip pat, šalims susitariant taikiai, didėja šalių pasitenkinimas pasiektu rezultatu, galiausiai, privalomoji mediacija skatina ir pačios mediacijos populiarėjimą.
Kaip minėta aukščiau, privalomoji mediacija nereiškia, kad šalys yra priverstos dalyvauti mediacijoje ir sudaryti taikos sutartį. Privalomoji mediacija reiškia, kad, pvz., šeimos ginčo atveju, abi ginčo šalys bendru sutarimu (arba viena kuri iš jų) privalo inicijuoti mediacijos procesą paduodant prašymą Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl mediatoriaus skyrimo arba paduodant prašymą tiesiogiai savo pasirinktam mediatoriui dėl mediacijos vykdymo. Toks ginčo šalių (ar vienos kurios iš jų) veiksmas laikomas pasinaudojimu privalomąja mediacija, todėl, jeigu kuri nors šalis atsisako tęsti mediacijos procesą ar net pradėti dalyvauti mediacijoje, tai neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl ginčo nagrinėjimo teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas nurodo, kad kai mediacijos paslaugos teikiamos už atlyginimą, išskyrus atvejus, kai mediacijos paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, mediacija pradedama tik po to, kai mediatorius raštu susitaria su ginčo šalimis dėl atlyginimo dydžio ir mokėjimo tvarkos. Rekomenduojama, kad ginčo šalys bendrai apmokėtų mediacijos paslaugų kainą, nes tokiu būdu išvengiama situacijų, kai nemokėjusi už mediaciją šalis pradeda jaustis mažiau atsakinga už mediacijos sėkmę ir elgiasi pasyviai, arba atvirkščiai, kai visą kainą sumokėjusi šalis mano, kad mediacija turi vykti pagal jos nurodymus. Už mediacijos paslaugų teikimą gali būti atsiskaitoma sutariant valandinį įkainį arba sutariant atskirą įkainį už kiekvieną atskirą mediacijos susitikimą (sesiją), dokumentų parengimą bei kitų mediacijos išlaidų atlyginimą. Taigi mediacijos paslaugų kaina priklauso nuo konkretaus ginčo atvejo ir šalių įsitraukimo siekiant išspręsti ginčą.
Mediacijos trukmė gali priklausyti nuo ginčo sudėtingumo, nuo šalių ir mediatoriaus užimtumo, nuo to, kokius papildomus veiksmus reikia atlikti (pvz., atlikti turto vertinimą, gauti pažymas ar registrų išrašus, ir pan.). Nežiūrint to, vidutiniškai praktikoje mediacija, neskaitant pasiruošimo mediacijai ir sėkmingos mediacijos dokumentų įforminimui skirto laiko, trunka 3-10 valandų arba 2-3 susitikimus (sesijas).
Neradote atsakymo?
Jeigu tarp aukščiau pateiktos informacijos neradote atsakymo į Jums rūpimą klausimą, drąsiai skambinkite (+370 639 01000) arba susisiekite užpildydami žemiau esančią susisiekimo formą.
Turite klausimų?
Parašykite mums!
Užduokite mums klausimą arba aprašykite savo problemą ir mes pateiksime jums greitą bei išsamų atsakymą.