Pastaruoju metu nemažėjanti COVID-19 ligos epidemiologinė situacija lėmė staigaus sergamumo pakilimą, dėl ko Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo pradėti taikyti įvairūs suvaržymai. Viena iš pagrindinių suvaržymo priemonių tapo judėjimo ir artimo bendravimo (susitikimų) ribojimai. Tokie ribojimai neišvengiamai paveikė šeimos narių santykius, ypač gyvenančių atskirai. Todėl kiekvienam tėvui ar motinai, kuris turi nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, yra svarbu žinoti, ar dėl karantino gali būti ribojama jo teisė bendrauti su vaiku.
Bendravimo tvarka
Valstybė yra įsipareigojusi užtikrinti, kad tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Dėl to civiliniame kodekse yra nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, o vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Karantino paskelbimas savaime negali riboti tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su nepilnamečiu vaiku, kaip ir nepilnamečio vaiko teisės palaikyti ryšius su atskirai gyvenančiais tėvais. Šių santykių ribojimas galimas tik išimtinais atvejais (šeimos nario liga, taikoma saviizoliacija ar pan.). Todėl tėvas (motina), negyvenantis kartu su vaiku ir norintis bendrauti su vaiku karantino metu, kaip ir tėvas (motina), gyvenantis su vaiku, turi dalytis informacija tarpusavyje ne tik apie savo ir vaiko sveikatą, bet ir apie kitus jų šeimos narius. Priešingu atveju gali kilti informacijos trūkumo problema, dėl kurios bent viena iš šalių gali būti nelinkusi sudaryti sąlygas palaikyti šeiminius ryšius su vaiku tiesiogiai bendraujant. Negalima neleisti bendrauti su vaiku kitam iš tėvų, vien dėl to, kad, pavyzdžiui, kartu gyvena seneliai (kurie yra didesnės rizikos susirgti grupėje) arba vienas iš tėvų, pavyzdžiui, dirba gydytoju. Ribojimas bendrauti galėtų būti pateisinamas tik jeigu šeimoje yra sergančių COVID-19 liga asmenų arba tėvui (motinai) yra taikoma saviizoliacija.
Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą. Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai. Tėvų priešprieša vykdant atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką dažnai yra tėvų tarpusavio nesutarimo padarinys, galintis sukelti itin sunkias pasekmes vaikui (pvz., gali lemti vaiko nepagarbų, manipuliatyvų elgesį ateityje, vaikas gali pradėti jaustis paliktas, atstumtas, nesvarbus, turėti mažą savivertę). Todėl tėvai, siekdami tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir užtikrinti vaiko teises, turi stengtis ieškoti sutarimo ir geriausio būdo vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina).
Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Taigi net ir karantino metu atskirai gyvenantis tėvas (motina) turi teisę bendrauti su vaiku pagal nustatytą tvarką, kuri, esant poreikiui ir atsižvelgiant į svarbias aplinkybes, gali ir turi būti pakeičiama bendru abiejų tėvų sutarimu.